Tu seniai jau nebetiki tuo kad gyvenime duota visiems po lygiai
Ir išėjęs į gatvę matai - kelias kuriuo eini siaurėja
Tavo rankos dar stiprios mintys aukštai
Bet jauti kad kasdien tenka eiti prieš vėją
Niekada negirdėjai tiesos pamatei ją vėliau išėjęs į kelią
Ko nereikia kalbėti ir kuo tikėt supranti tik dabar kai
beldžiasi skausmas

Siela tuščia be jausmų - belieka kentėt
Tiktai nori žinot kas tau skyrė šią bausmę

Anksti išėjai iš namų nes norėjai žinoti savo vertę
Visu kūnu jautei gimstantį norą veikti kėlei sparnus skrydžiui
Buvo diena ir naktis o tu vis ėjai
Į save per save - amžiną lietų
Dabar nešioji ženklą dienų
Kurių neištrinsi net norėdamas virsti kitu
Stumi į kalną akmenį nors supranti kad aukoji save
Ir sapnuoji žemę - žydintį sodą

Kur žydi baltai baltai kur skrendam aukštai aukštai
Paskendę savo mintyse
Kuk dažo juodai juodai kur myli karštai karštai
Kur einam į save per sa